nubingti

1 nubiñgti, -ia, nùbingė tr. 1. numušti, nugalėti: Didesnis mažesnį vis nubiñgia Vb. 2. Č užmušti, nudėti: Nežinia, kas jį nùbingė Pl. Drožiau lazda ir nùbingiau Svn. Kurgi lendi, dar nubiñgs arklys PnmR. Tas jau nùbingtas guli Km. Kad ir neužmušiu, gal nors nubingsiu (apsvaiginsiu) Slm. 3. refl. Skp nuo darbo pavargti, persidirbti: Per rugiapjūtę teip nusìbingiau, kad vos paeiti begalėjau Svn. \ bingti; nubingti